 |
| |
ANONYMOUS
Title:Sidabrines pievos pasakos III
Subject:POETRY
Debesu piemene
Sidabrines pievos pasakos III
Viena ðilta pavakare Svajokle mergaite kuo ramiausiai pyne pieniu vainika vienam ið jos cukriniu avineliu. Saule ilgesingai þiurejo i vakarus, o drugeliai dar buvo negriþe nuo senos Liepos, kurioje gyveno daug ju draugiu darbðtuoliu bituciu.
Tik staiga pasidare vesiau, kas itin retai budavo ðioje pieveleje. Svajokle paþvelge i miðko puse ir ið nuostabos net aiktelejo – miðko taku ejo berniukas auksiniais plaukais. Jis pamates mergaite sustojo ir nedrasiai pasisveikino:
- Laba diena, að esu Auksinis berniukas ið ðaltuju kraðtu, netycia uþklydau i jusu pievele.
Svajokle stovejo netekusi þado, ji ilgai þiurejo i berniuka, o pamaciusi, kad jis jau pasijuto nejaukiai, susiprotejo pavaiðinti berniuka obuoliniais sausaineliais, kuriuos laike maþame krepðelyje.
Auksinis berniukas papasakojo ið kur jis atkeliavo, pasakojo, kad jis keliauja po pasauli ieðkodamas Melynos kaip linai ðalies, o kas svarbiausia, jis paþinojo Skraidanti drambli! Svajokle labai dþiaugesi turedama toki sveti, tad pakviete ji pasilikti pieveleje dar pora dienu.
Svajokle mergaite ir Auksinis berniukas labai susidraugavo, jie begiodavo po pieva, þaisdavo su Veju, kuriam patikdavo naujos paþintys, gaudydavo boruþes ir skaiciuodavo kiek joms metu. Vakare jie dþiaugdavosi menesiena, o ryte gerdavo kakava ir valgydavo rieðutinius meduolius. Taip berniukas prabuvo Sidabrineje pievoje visa savaite.
Taciau viena diena padange skrido burys lakðtingalu, kurios, pasirodo, paþinojo Auksini berniuka. Berniukas labai apsidþiauge iðvydes jas, o Svajokle anaiptol ne... Jis graþiai padekojo mergaitei uþ svetinguma ir, palinkejes Sekmes, patrauke kartu su lakðtingalomis. Svajokle þinojo, kad berniukas daugiau nebegrið, nebent kartu su lakðtingala. Mergaitei ið tiesu labai patiko auksines jo garbanos, ji norejo jas glostyti ir glostyti kiekviena diena... Ji labai norejo, kad Auksinis berniukas pavirstu i auksini avineli...
Þiurejo ji i besileidþiancia Saule ir liudejo, klausydama tylios puðu dainos. Saule labai nustebo, pamaciusi liudincia mergaite, bet nusprendusi, kad tai tik trumpalaikis liudesys del ilgo dobilu miego, uþsiklojo raudono ðilko antklode ir uþmigo... o mergaite liudejo visa nakti, tyliai besikalbedama su þvaigþdemis...
O po keliu saulelydþiu Svajokle vis del to suprato, kad Auksinis berniukas negali pavirsti avineliu, jis turi likti Auksiniu berniuku, likti jos svajonese ir mintyse, kartais per sapnus pavaiðindamas ja arbata su cinamonu ir roþiu þiedlapiais... Svajokle mergaite daugiau nebeliudejo...
...
|
|
|
