Tolstojus A.

Title:Rusu klasika
Subject:POETRY Scarica il testo


Rusø klasika

Pirtyje,
A.Tolstojus

Frosia tyliai áþengë á pirtá ir ið netikëtumo sustojo – ponas gulëjo ant suolo kniûpsèias, o dvi mergos – Nataða ir Milaða -, taipogi nuogos, stovëdamos ið abiejø ðonø paeiliui ánirtingai èaiþë berþinëms vantomis áraudusá ir þvilgantá nuo prakaito galingà pono nugarà. Ponas ið malonumo mirkèiojo ir raukësi, pagiriamai kriuksëdamasuþ ypatingai stiprø smûgá. Pagaliau jis liepë mergoms nustoti ir sunkiai alsuodamas atsisëdo, nuleisdamas plaèiai iðskëstas kojas ant grindø.

- Giros! – dusliai ásakë jis.

Vikriai ðmurkðtelëjusi á kampà, Nataða padavë jam kauðà giros. Numalðinæs troðkulá ponas pastebëjo tyliai prie durø stovinèià Frosià ir pirðtu pakvietë jà prieiti. Basomis lëtai þengdama slidþiomis pirties grindimis, droviai dengdama savo nuogumà rankomis, jinai prisiartino ir, nudelbusi ið gëdos akis, atsistojo prieðais ponà. Jai pasidarë baisiai gëda þiûrëti á nuogà ponà, gëda ðtai taip nuogai stovëti prieðais já. Jai buvo gëda dël to, kad be jokio sumiðimo ðeðëlio jà apþiûrinëja ðalia stovinèios dvi mergos, kurioms visiðkai negëda savo nuogumo.

- Naujokë! – riktelëjo ponas, - Koks vardas? – greitakalbe metë ponas, èiupinëdamas jos pilvà, kojas, sëdmenis…

- Frosia, - tyliai iðtarë ji ir staiga riktelëjo ið netikëtumo ir skausmo – ponas stipriai spustelëjo jos kairæ krûtá. Mëgaudamasis jos gyvu stangrumu, jis vedþiojo ranka aukðtyn þemyn, pirðtais liesdamas iðsipûtusá tarp pirðtø krûties pavirðiø, aptemptà ðvelnia, lyg ðilkas oda. Trindama suskaudusià krûtá, Frosia atðoko atgal. Ponas garsiai nusijuokë ir pagrasino jai pirðtu. Ásiteikdamos jam, pradëjo kikenti ir abi mergos.

- Nieko, nieko, áprasi, - kikendama pasakë Nataða,- dar ne tai bus, - metë geidulingà þvilgsná á ponà.

Tas gi, patenkintai kikendamas, nuleido sau tarp kojø rankà, kasydamas visas savo vyriðkumo priedermes, atrodanèias gana áspûdingai.

- Jûsø, mergiotës, uþdavinys, - pratarë jis, mosikuodamas sustangrëjusios varpos galvute, - O kol kas tegu pasiþiûri ir proto ágauna…

- Na gi, Milaða, pozà! – staiga riktelëjo ponas ir pasitempë savo masyviu kûnu. Milaða iðëjo á pirties vidurá, laisvà nuo suolø ir pasilenkusi atsirëmë delnais á grindis. Ponas prisiartino ið uþpakalio, garsiai papliaukðëjo per ðlapius sëdmenis ir erþiliðkai pradëjo stumti styranèià, lyg kuolas varpà po stangriais Milaðos sëdmenimis, greitai stumdamas varpos galvutæ á slidø jos lyties organo minkðtimà. Nuo apëmusio susijaudinimo, jo veidas prisipildë krauju, burna persikreipë, kvëpavimas pasidarë nelygus ir trûkèiojantis, o pusiau sulenktos per kelius kojos drebëjo. Pagaliau varpos galvutë praskleidë iðburkusias makðties lûpas ir pono pilvas prigludo prie masyviø Milaðos sëdmenø. Ponas vël spustelëjo, dabar jau inirtingai judindamas liemens apaèià, su pasitenkinimu atsiduodamas lytiniam aktui. Milaða taip pat pilnai atsidavë aistrai. Ji saldþiai dejavo kiekvienà kartà, kai varpa panirdavo á jà ir tuo pat metu padëjo ponui, judindama savo áspûdingus sëdmenis ir pasitikdama varpà. Nataða stebëjo ðá gyvà paveikslà pilnai apimta veiksmo. Frosia, ið pradþiø suglumusi, palaipsniui ëmë realiai vertinti aplinkà ir jà labai supykdë nuogø pono ir Milaðos kûnø veiksmai. Ji þinojo, kas tai yra, bet taip arti, taip betarpiðkai ir atvirai lytiná aktà tarp vyro ir moters stebëjo pirmà kartà.

Kai ponas prisiglaudë prie Milaðos, Frosia suglumusi nusigræþë, bet smalsumas nugalëjo ir ji, pamaèiusi, kad á jà niekas nekreipia dëmesio, ëmë stebëti vykstantá aktà. Dar në karto nepatyrusi vyro glamoniø, ið pradþiø ji buvo gana abejinga, bet vëliau pajuto kaþkoká saldø maudulá ir karðto kraujo srovës iðsiliejo po visà jos kûnà. Visiems dalyvaujantiems sustojo laikas ir aplinka – visø dëmesá prikaustë tik vykstantis aktas, uþpildantis ir mintis ir jausmus. Staiga ponà apëmë konvulsiðki traukuliai, jo akys “uþsivertë” ir ið jo krûtinës iðsiverþë sunkus atodûsis.

- Viskas… - sunkiai atsiduso ponas ir, pavargusiu þingsniu nuëjæs prie suolo, ant jo atsisëdo. Milaða atsitiesë, saldþiai pasitempë ir atsisëdo ant kito suolo.

- Nataða, degtinës! – ásakë ponas. Ta, ðmurkðtelëjusi á priepirtá, ant padëklo atneðë butelá degtinës ir indà su agurkais. Ponas ásipylë sau, vienu mauku iðgërë ir ëmë triauðkinti agurkà.. Po to pripylë stiklinæ vël ir pirðtu pasikvietë Milaðà. Ta prisiartino ir taip pat vienu mauku jà iðtuðtino. Po to tokià pat porcijà Nataða.

- Eikð èia! – ásakë ponas Frosiai, pildamas stiklinæ degtinës. Frosia paëmë degtinæ ir pabandþiusi nuryti pirmà gurkðná, uþsikosëjo ir beveik viskà praliejo.

- Nieko, nieko, áprasi, - iðtarë ðypsodamasis ponas, - iðmoksi, - ir prisipylë sau dar pusæ stiklinës. Abi mergos pataikaujanèiai kikeno ir triauðkino agurkus.

- Na gi, Nataða, suplëðk ponui, - davë komandà ponas ir kimiai uþdainavo, pritardamas delnø plojimu. Milaða ëmësi jam padëti, o Nataða, pasisukusi ðonu, nuëjo ratu, liûliuodama apvaliais klubais ir trepsëdama á grindis basomis kojomis. Jos grakðtus, lanksèios talijos kûnas raitësi begëdiðkuose judesiuose, kuriais ji tartum apsikabindavo ásivaizduojamà partnerá, o pilvo apaèia mojavo varpai.

- Gyviau! – suriko ponas, - papukais gyviau!

Nataða ëmë ðokèioti, judindama baltus peèius. Jos pilnos, stangrios, ðiek tiek nusviræ krûtys subangavo á ðalis, gundanèiai virpindamos sustambëjusius roþinius spenelius.

- Nagi, karðèiau! – ponas neiðsilaikë ir pats ëmë ðokti. Dabar ðoko abu, pritariant tik Milaðos balsui.

Ponas plojo Nataðai tai per pilvo apaèià, tai per virðø. Nataða staiga sucypë, pastvërë vyro varpà prie pat pagrindo, prisispaudë prie pono ir apsikabino jo kaklà kita ranka. Pono varpa atsidûrë tarp jos kojø ir ji ëmë vedþioti jos galvute po savo sudrëkusio lyties organo lûpas. Dël didesnës erdvës, vienà savo kojà ji atmetë á ðalá ir apsivijo pono kojas, o ðis apsikabino mergà abiem rankom ir ásisiurbë aistringu buèiniu á jos kaklà. Ir staiga, pakëlæs jà ant rankø, nuneðë prie suolo ir, paguldæs ant nugaros, uþgriuvo visu savo kûnu. Jø sueitis buvo audringa ir aistringa. Nataða atsidavë labai profesionaliai. Uþkëlusi kojas ponui ant juosmens, vikriai judino uþpakalá, sukurdama papildomà gyvo kûno pojûtá. Frosia, kaip ir Milaða vël stebëjo patá natûraliausià lytinio akto tarp vyro ir moters vaizdà, paprastai labai slepiamà nuo paðaliniø akiø, o èia taip atvirai vykstanèio jos akyse.

Frosiai labai panûdo paliesti ranka pono varpà ir pajausti jà savo kûne. Milaða, tuo tarpu, priëjo prie santykiaujanèiø ið ðono ir, atsiklaupusi ant keliø prie jø kojø, ëmë stebëti, kaip vyro varpa nardo á moters lytiná organà. Pakeltos, plaèiai iðskëstos ir uþmestos ant pono Nataðos kojos sudarë puikià galimybæ stebëti akto procesà. Milaða patenkinta naudojosi ðia galimybe. Apimta nenugalimo geismo, prie jos prisijungë ir Frosia, visa drebëdama nuo apëmusio jà jaudulio, ji stebëjo, kaip sutepta slidaus skysèio, vyro varpa lengvai juda pirmyn atgal didþiøjø Nataðos lytiniø lûpø þieduose, kurios lyg burna, tarytum ásiurbia ir tuojau pat iðmeta atgal, parodydamos maþàsias lûpytes, jungiamas vainikëlio, kurios pradingsta, einant varpai gilyn ir vël pasirodo jam gráþtant. Minkðta, ðvelni odelë, dengianti vyro varpà, susimesdavo smulkute “armonikële”, judant jam gilyn, kurioje matësi stambi maðnelë, siûbuojanti nuo judesiø ir ðvelniai atsitrenkianti á Nataðos sëdmenis. Frosia, uþburta netikëto vaizdo, nebegalëjo susilaikyti nepalietusi varpos ranka. Tuo metu, kai santykiaujanèiøjø kûnai atsiskyrë, ji paëmë pirðtais uþ vyro varpos, pajausdama jos drëgmæ, karðtá, tvirtumà ir standumà. Jà labai nustebino varpo dangos ðvelnumas, po kuria judëjo tvirtas kûnas. Taèiau, tà paèià akimirkà pilvai susiglaudë ir Frosios pirðtai buvo áspausti á drëgnà ir karðtà moters lyties organà. Ponas piktai atstûmë smalsiàjà Frosià, nepraðytai ásiterpusià tuo metu, kai jis jau artëjo prie pabaigos prieð iðmetant sëklà. Judesiai tapo greitesni, smûgiai stipresni, per kûnus perbëgo traukuliai ir jie baigë vienu metu. Ponas sunkiai atsiplëðë nuo ákaitusio Nataðos kûno ir, vis dar sunkiai alsuodamas, atsisëdo ant suolo. Milaða sugebëjo laiku pasitraukti á ðalá, o Frosia taip ir liko klûpoti prieðais sëdintá ponà. Ji su baime laukë bausmës uþ savo akiplëðiðkumà, o ðis neskubëjo su savo sprendimu. Atsipalaidavæs po dviejø tik kà pajaustø malonumø, buvo nusiteikæs geranoriðkai.

- Na gi, arèiau! – dirbtinai sugrieþtintu balsu riktelëjo jis ir, sugriebæs jà uþ plaukø, prisitraukë prie savo pilvo.

- Nataða, ðilto vandens ir muilo! Nataða akimirksniu nubëgo á kampà ir gráþo neðina kauðu ðilto vandens ir gabalëliu kvepianèio muilo.

- Nuprausk, graþuole, mano vargdienëlá. Matai, kaip jis visas sudrëko dirbdamas, sunkiai dirbdamas, - ðypsodamasis iðtarë jis Frosiai ir laisva ranka paëmæs varpà stuktelëjo jos galvute Frosiai per nosá. Visi prajuko, o Frosia tik iðgàstingai mirksëjo akimis. Ponas ádavë jai á rankas muilà, o Nataða pradëjo lieti ant varpos vandená. Frosia ëmë atsargiai jà plauti.

- Dràsiau, dràsiau! – dràsino jà ponas, plaèiai iðskësdamas kojas. Frosia padëjo á ðalá muilà ir abiem rankom ëmë po vandens srove plauti muilo putas. Pono varpa slidinëjo ir blaðkësi, tarsi gyva, o jos odelë lengvai judëjo po jau vël tvirtëjantá kûnà. Kai vanduo pasibaigë ir varpa ágavo savo natûralià iðvaizdà, ponas atitraukë odelæ, dengianèià roþinæ varpos galvutæ, ir vël pritraukæs Frosios galvà, ásakë:

- Pabuèiuok, ir kuo stipriau! – ir prispaudë jos lûpas prie stangrios varpos galvutës. Frosia pakðtelëjo lûpomis, o ponas pakartojo ðá judesá keletà kartø.

- O dabar, èiulpk! – sukomandavo ponas, vël prisitraukdamas Frosios veidà prie savo pilvo.

- Kaip “èiulpk”?, - pasimetusi ir nesuprasdama suvapëjo Frosia, iðgàstingai þvelgdama ponui á akis.

- Nataða, parodyk, - stumtelëjo peèiu Nataðà. Ði pasilenkë ir, atstûmusi Frosios galvà, plaèiai iðsiþiojusi ásidëjo pono varpos galvutæ á burnà. Suspaudusi varpà lûpomis atliko keletà ryjamø judesiø.

Frosia neryþtingai paëmë varpà ir, atvira burna apþiojusi jos galvutæ ir kaklelá, pradëjo èiulpti, lyg storà sardelæ. Galvutë buvo ðvelni ir stangri, o Frosios þandai ir lûpos jautë sutvirtëjusá lyg kaulas varpos kûnà.

Jautë, kad jis gyvas ir virpantis. Keistas dalykas, Frosia vël pajuto susijaudinimà ir ëmë vis intensyviau laiþyti ir judinti, èiulpti ðá nesuvokiamai jaudinantá “gyvà” daiktà.

- Pakaks! – tarë ponas, nenorëdamas prieiti iki sëklos iðsiverþimo ir atstûmë Frosios galvà.

Dabar atliksime Frosios þvalgytuves, - tarë ponas ir pakilo nuo suolo.

- Nataða, rodyk prekæ!

Nataða paëmë Frosià uþ parankës ir, ...

  • Libri.it

  • Libri.it