| |
Biliûnas Jonas
Title:Brisiaus galas
This text will be replaced
Subject:FICTION
Brisiaus galas
Jonas Biliûnas
******************************
Ðaly dienadarþio durø, ant didþiulës spaliø krûvos, guli senas Brisius - þilas, apþabalæs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dûmus, ir savo þmogaus labai daþnai nebepaþásta. Sunki senatvë ir jam: visø uþmirðtas, apleistas. Patsai gerai jauèia, kad maþai kam bereikalingas. Bet kiek galëdamas rûpinas dar bûti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amþinai merkia jo traðkanotas akis, taèiau vaiko nuo savæs snaudulá ir klausos. Beklausydamas apsnûsta... Ir girdi per miegà: ðlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai keliasi senas Brisius ið guolio ir loja uþkimusiu, mieguistu balsu.
- A tu, þabali, ar nenustosi!.. Savo þmogaus nemato,- girdi jisai paþástamà balsà.
Susigëdæs ðiepia bedantá snuká, inkðèia gailiai, tartum atsipraðydamas, ir, paspaudæs uodegà, vël susirieèia guoly...
Jau nebe kartà Brisiø pajautos apgauna, jam gëdà padaro. Daþnai troboj, viduasly gulëdamas, sapnuoja jisai vagá ar vilkà, kuriuos, jaunas bûdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regëtis, kad tie prieðininkai vël dabar tyko: kelia jisai tada savo senà galvà nuo kojø ir, tartum ko iðsigandæs, netikëtai... suloja: am! am!
Ir netikëtai vagies vietoj girdi tik ið visø pusiø iðkalbinëjimo balsus:
- A tai þilis! visai iðkvaiðo.
Neþinodamas, kur dëtis ið gëdos, kelias jisai ið viduaslio ir, paspaudæs uodegà, lenda pasuolin.
- Kur velkies? Eik oran! - ðaukia ant jo.
Ir Brisius nuliûdæs dûlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verèiau jau ant spaliø gulëti: vis maþiau kitiems po kojom maiðytis. Teisybë, troboj labai gera, pastalëj gulëti ðilta. Bet kaulø grauþti vis tiek jau nebegali, o nuo musiø ir tenai sunku senam apsiginti. Ir èionai, jo senatvës pasigailëjæ, atneða jam kartais kruopø geldelëj palakti, o ne - tai iðalkæs eina paðalëmis tokio maisto ieðkotø, á kurá seniau ir þiûrëti neþiûrëjo. Taip ir skursta senatvëj...
O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visø branginamas. Tada apsiginti nuo þmoniø negalëjo. Su juo vaikai þaidë, já raèiuluos ásikinkæ, vaþinëjo: nepyko ant jø Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudþiai suduodavo,- þinojo, kad maþas ir silpnas ir maþa dar teiðmano. Já troboj kiekvienas á save ðaukë ir duona penëjo, medþiotø su savim vedës. Ustovas ir varðkës jam negailëjo, bet tik nuo jo namø nelëktø, galvijus dabotø. O kiek dar, jau senas bûdamas, juokø piemenims pridarydavo! Uþmes jie, bûdavo, ant Brisiaus galvos èerkazëlá ir turi, o vienam pasislëpti liepia, paskui paleidþia Brisiø ieðkotø. Ir visados surasdavo, nors tasai uþ pusvarsèio aukðèiausioj eglës virðûnëj bûtø pasislëpæs. Susekdavo jo pëdsakus, apuostydavo medá ir, pakëlæs aukðtyn snuká, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatæs nulipantá, nesitverdavo ið dþiaugsmo, ðokinëdavo inkðdamas aplinkui ir, sugráþæs á piemenis, iðkiðæs lieþuvá, þiûrëdavo tai á juos, tai á krepðelius: þinojo, kad ið tenai bûtinai gaus mësos kruopelæ ar duonos plutelæ. Taèiau ir piemenys já uþmirðo...
Guli senas Brisius ant spaliø ir sapnuoja. Mato jisai per miegà antis, kurias jo ðeimininkas ðaudo, o jisai ið vandens neða. Ir tiek tø anèiø daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldþiai þiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi ið tiesø prieðais save ðeimininkà su ðaudykle uþ peèiø pamatæs. Savo akim nenori tikëti: turbût ir já sapnuoja...
Bet aiðkiai girdi, kaip tasai ðaukia:
- Sa, Brisiau, sa!
Tai turbût ið jo, seno, juokiasi? Kam?
- Sa, Brisiau, sa! - vadina ðeimininkas.
Brisius ðiepia snuká, tartum norëdamas ðyptelëti, bet tik kaþin kaip gailiai inkðèia...
- Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spaliø ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudæs uodegà ir nuliûdæs, kaip koksai kaltininkas.
Ðeimininkas eina uþ klojimo laukan ir atsigræþdamas vis ðaukia:
- Sa, Brisiau, sa!..
Pamiðkëje sustoja. Brisius inkðèia bailiai ir þiûri á þmogø, tartum klausdamas, kam èionai já atvedë. Mato, kaip tasai nusiima nuo peèiø ðaudyklæ, atsitolina nuo jo kelis þingsnius ir pradeda á já taikinti...
Negali bûti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti ið jo nori. Bet kam taip baisiai ið seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegà, bet ið baimës tupiasi ant paskutiniø kojø, ir per jo snuká rieda gailios, karèios aðaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas,- ir jisai griûva sopulio pervertas. Pramerkæs akis, tik spëja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bëga þmogus, turëdamas rankoj ðaudyklæ...
Gal suprato Brisius, kodël tasai þmogus já uþmuðë, tik nebegalëjo suprasti, kodël tekinom nuo jo pabëgo: juk jisai mirdamas tik kojas norëjo jam paskutiná kartà palaiþyti...
...
|
|
